Kad nemirėliai negrįžtų

   Praktiškai visų kultūrų mituose egzistuoja vienokie ar kitokie pasakojimai, padavimai, legendos ir mitai apie žmones kurie po mirties sugrįžta pas gyvuosius. Šie pasakojimai sugrįžimus pateikia įvairiai, pradedant paprasčiausiu mirusio giminaičio apsilankymu ir baigiant kraujasiurbiais vampyrais ar vaiduokliais kurie neduoda ramybės gyviesiems. Religijų tyrėjas Mircea Eliade, kalba apie bendrakultūrinį fenomeną kuris ko gero galėtų atsakyti iš kur kyla toks tikėjimas. Jis mini, kad mirtis tai vienas iš perėjimo ritualų, tad „velionis turi išlaikyti tam tikrus išbandymus, nulemiančius jo pomirtinį likimą, be to, jį turi pripažinti ir priimti į savo tarpą mirusiųjų bendrija. Kai kurių tautų įsitikinimu, tiktai ritualinės laidotuvės patvirtina mirtį; tas kuris nepalaidotas pagal priimtą paprotį, nėra miręs. Kitur vėlgi mirtis pripažįstama tiktai atlikus laidotuvių ceremonijas arba tada, kai numirėlio vėlė rituališkai nuvedama į naująją buveinę, į kitą pasaulį, ir ten ją priima mirusiųjų bendrija“. Net ir šiais laikais ypatingomis vietomis kuriose vaidenasi laikomos tos kuriose numirėliai palaidoti netinkamai, pvz. masinės karo laikų kapavietės ir panašiai. Tikėtina, kad ši mitinio mąstymo apraiška, vienu ar kitu pavidalu gaji iki šiol. Iš čia ko gero ir kyla begalė visokių keistų laidotuvėms būdingų prietarų, kaip privalomas velionio kojų atrišimas, nes kitaip jam sunku bus nukeliauti į anapusinį pasaulį. Pamiršus atlikti kai kuriuos laidotuvių prietarus mirusieji sugrįžta, na jei ne kūnu, tai bent jau per sapnus. Žinoma, čia galime klausti kiek čia realus mirusiojo sugrįžimas per sapnus ar kitais būdais, o kiek tai nulemta laidotuvių dalyvio sąžinės priekaištų, kurie paprastai nurimsta atsipirkus prieš mirusįjį, pavyzdžiui užperkant mišias.

Komentarai